Bazalto pluoštus daugiausia sudaro silicio-deguonies tetraedrai ir aliuminio-deguonies tetraedrai, sujungti dalijantis deguonies kampų viršūnes, kad sudarytų ištisinę linijinę struktūrą.
Bazalto pluoštai yra nedegūs, labai chemiškai stabilūs, gerai atsparūs atmosferos poveikiui, šarmingumui ir rūgštims. Atsižvelgiant į žaliavos sudėties terminį stabilumą ir daugybę mikroporų, kurios neleidžia oro konvekcijai ir šiluminei spinduliuotei, yra priežastis apsvarstyti galimybę naudoti bazalto pluošto audinius šilumos izoliacijai ir pasyviajai priešgaisrinei apsaugai.
Pagrindinis veiksnys, lemiantis bazalto pluoštų termoterminį stabilumą, yra jų kristalizacijos elgsena. Kristalizacijos gebėjimas daugiausia priklauso nuo pluošto cheminės sudėties ir terminio apdorojimo sąlygų. Visų pirma, dėl didelio geležies oksidų kiekio bazalto pluoštuose kristalizacija prasideda nuo geležies katijonų oksidacijos ir skaidulų paviršiuje susidaro špinelio struktūrinės fazės: tai yra, dvivalenčiai katijonai difunduoja iš vidaus į paviršių. kur jie su aplinkos deguonimi sudaro nanokristalinius sluoksnius CaO, MgO, (Mg, Fe)3O4.
Manoma, kad bazalto pluoštų mechaninis stiprumas yra glaudžiai susijęs su paviršiaus nevienalytiškumu, pavyzdžiui, paviršiaus defektais, struktūriniais defektais ir priemaišomis. Kita bazalto pluoštų savybė yra tai, kad jie gerai suderinami su matricinėmis medžiagomis, ir yra keletas tyrimų, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas šių pluoštų paviršiaus apdorojimui, siekiant pakeisti jų paviršiaus morfologiją ir pagerinti jų drėkinimą matricinėmis medžiagomis.






